Šiandien fotoaparatai gali daug, automatikos galimybės praktiškai pralenkia žmogaus galimybes, vienu mygtuko paspaudimu galima fotografuoti ir dėl nieko nesijaudinti. Fotoaparatai turi N fokusavimo taškų, tiek fotoaparatas turi fokusavimo varikliuką (beje skirtingų rūšių), tiek ir objektyvas. Veidų atpažinimo funkcijos ir t.t. – KOSMOSAS… Bet štai Pylypas iš Kanapių vis vien pastebi, kad turint šitiek daug galimybių dažnai jo fotografijos neišeina pakankamai ryškios, arba ne tokios kokių jis nori. Kodėl, juk fotoaparatas turi 60 fokusavimo taškų, o objektyvas greitąjį tylųjį fokusavimo varikliuką, viskas kainavo X$$$ pinigų…
Žinoma norint ryškių ir tinkamai sufokusuotų nuotraukų reikia atsižvelgti ir į kitus nustatymus, pvz išlaikymą, bei diafragmos nustatymus. Bet apie tai vėliau. Norint efektyviai fokusuoti vaizdą viena iš būtiniausių sąlygų – apšvietimas, kuo tamsesnė aplinka – tuo dažniau fotoaparato fokusavimo sistema “pjaus grybą”. Judantys objektai taip pat nėra išimtis, juos fokusuoti sudėtinga, nes jie nuolat keičia atstumą iki jūsų. Nuo šių priežasčių nepabėgsime ir jas spręsti galime tik keliais būdais – apšviesti aplinką, ir nuspėti kur link judės objektas. Todėl ir pradėsiu būtent nuo šio fokusavimo metodo –Zonos fokusavimas, trumpai tariant, tai rankinio fokusavimo metodas taikytas nuo pat senų laikų – ypač patogus auto/moto sporto fotografavime, kuomet žinoma trajektorija, kuria judės objektas. Fotografas pasistato fotoaparatą ant trikojo tinkamoje vietoje, sufokusuoja trasoje esančia vietą pro kurią važiuoja automobiliai (kurioje vyksta kažkoks veiksmas) ir viskas – nebejudina fokusavimo žiedo, laukia veiksmo, fotografuoja. Visas veiksmas kuris vyksta toje zonoje bus aštrus. Čia svarbu žinoti kaip galima keisti zonos dydį – tai didinant diafragmos reikšmes. Kuo mažesnė skylė, pro kurią patenka šviesa (diafragma) – tuo didesnė (ar platesnė) ryškumo zona. taigi, tarkime fotografuojate prie 3,5f ir matote, kad ryškumo zonos plotis, na pavyzdžiui 1 metras, objektas kuris telpa į tą tarpą – bus ryškus, jeigu jis pilnai netelpa į tą zoną, bus neryškus. Taigi, užsukate diafragmos reikšmė iki 7,1f ir ši zona išsiplečia, dabar ryškumo zona didesnė, todėl joje telpa daugiau judančių objektų.
Taigi čia yra dalis atsakymo į klausimą ” O kodėl man gaunasi neryškios nuotraukos?” – o todėl, kad, ryškumo zona per siaura – tarkime fotografuoji 2 žmones, vienas iš jų stovi 15cm arčiau tavęs už kitą – nufotografuoji juos prie 2f diafragmos ir pastebi, kad vienas iš jų neryškus – reiškiasi ryškumo zona buvo viso labo 20-30cm pločio ir kažkuris žmogus į ją pilnai netilpo. jeigu fotografuojate naudodami rankinį fokusavimą, tai turėtumėte pastebėti, kad vaizdą sufokusavus į žmogaus akis, jo plaukai ar pečiai kartais nepateks į ryškumo zoną – liks truputį susilieja, ryškumo zona taip pat turi perėjimą – pastebėsite, kad pats centras ryškus, tolstant nuo centro ryškumas mažėja, kol galiausiai visai dingsta. taigi būtina žinoti, kur fokusuoti, kad nuotraukos taptų aštrios ir kokios diafragmos reikia norint tą padaryti. Reikia praktikos 🙂 Taip pat šitas metodas gali būt taikomas ir tokiu būdu: Tarkime nusistatote fokusavimą taip, kad vaizdas už 5m nuo jūsų būtų fokuse. Ir pamirštate fokusavimo žiedą, dabar turite galvoti tik apie atstumą nuo jūsų iki fotografuojamo objekto, pasiimate fotoaparatą ir vaikštote ieškodami įdomių objektų – atsistojate už 5m atstumo ir fotografuojate – vaizdas bus sufokusuotas. Tokį metodą dažnai taikydavo gatvės fotografai, kuomet nebūdavo daug laiko sukioti fokusavimo žiedą ir reikėdavo fotografuoti kuo greičiau, dažniausiai jie nusistatydavo jiems priimtiną fokusavimo atstumą (zoną) ir tiesiog kreipdavo dėmesį į atstumą nuo jų iki fotografuojamo objekto.
Kodėl kartais geriau naudoti 1 fokusavimo tašką vietoje visų? Tarkime jūs fotografuojate su visais aktyviais fokusavimo taškais – fotoaparatas fokusuos tą objektą kuris bus arčiausiai fotoaparato, tarkime fotografuojate ir prieš objektyvą praskrenda uodas – puff fokusas persimeta ant jo ir jūsų nuotraukos žvaigždė – besimaišantis uodas. Todėl visus fokusavimo taškus vienu metu reikėtų naudoti atsargiai :). Taip pat, dažnu atveju geriausiai veikia centrinis fokusavimo taškas, ypač prietemoje.
Kitas fokusavimo metodas yra skirtas daugiausiai peizažų fotografijai. Dažnam iš mūsų gali atrodyti, kad viskas labai paprasta – nusitaikai į horizontą ir puff – turi nuotrauką su ryškiais objektais esančiais ties horizontu. Deja, tai ne visada teisingas fokusavimo metodas, o jeigu fokusuojama automatinio fokusavimo pagalba, tai dažnai pastebėsime, kad fokusuojant į horizontą, fokusas šiek tiek prašauna, dėl to, kad šviesa nuo horizonto sklinda iš toliau ir fotoaparatui sunku išmatuoti tikslų fokusą žiūrint į taip toli. Žinoma galima fokusuoti į horizontą, tačiau fokusuojant į horizontą, pirmas planas, kuris dažnu atveju būna svarbiausias peizažo fotografijoje, gali likti neryškus. Vėl gi ryškumo zona veikia ir šiuo atveju, jeigu fotografuojama prie 3,5f – labai didelė tikimybė, kad nuotraukoje ne viskas bus ryšku. Fotografuojant peizažą, patartina naudoti 6f – 16f diafragmos reikšmes, tam kad ryškumo zona būtų didelė ir joje tilptų labai daug vaizdo, na žinoma fotografuojant prie tokių diafragmos reikšmių turi būti ir ilgesnis išlaikymas, būtent tam peizažo fotografijai būtinas trikojis. taigi kokie fokusavimo metodai naudojami peizažų fotografijai? Vienas iš jų – fokusavimas į begalybę, arba horizontą, geriausiai tai daryti per live view funkciją, kiek įmanoma padidinus ekranėlyje matomą vaizdą ir sukiojant fokusavimo žiedą ranka. Bet, kaip minėjau, net prie 16f diafragmos reikšmių nebus garantijos, kad pirmas planas taip pat bus aštriai sufokusuotas. Kitas dažniau taikomas ir mano nuomone geresnis metodas – Hyperfocal focus (Lietuviško vertimo nežinau :D). Šis fokusavimo metodas paremtas tuo, kad paprastai ryškumo zona tęsiasi 2/3 už sufokusuoto taško ir 1/3 prieš tą sufokusuotą tašką.
Mano labai primityvus brėžinukas tą puikiai vaizduoja – žmogeliukas fotografuoja medį – jį sufokusuoja, medis aštriausias taškas nuotraukoje, taip pat ir “hyperfocal taškas”, vaizdas prieš šį tašką yra fokuse, ir 2x tiek vaizdo už medžio taip pat yra fokuse. Jeigu fokusuojama į begalybę, tai prarandama ta 2/3 sufokusuoto kadro dalis ir lieka tik 1/3 sufokusuoto ploto prieš begalybę. Ties čia viskas nesibaigia, tarkime žmogeliukas šiuo atveju vaizdą sufokusuoja už medžio į kalvos vidurį – ryškumo zona pasislenka ir prieš žmogeliuką kažkokiu atstumu vaizdas taip pat tampa neryškus. O jeigu jis vaizdą fokusuos į begalybę, tai ta neryškaus vaizdo zona prieš jį greičiausiai pasieks ir medį – kuris šiuo atveju pagrindinis peizažo objektas. Šis fokusavimo metodas užtikrina, kad nuotraukoje bus žymiai didesnis sufokusuoto vaizdo plotas, nei fokusuojant į horizontą. Norint pasiskaičiuoti sufokusuoto vaizdo zonas, tą galima padaryti naudojant paprastą, bet galingą įrankį – “Dofmaster” – http://www.dofmaster.com/dofjs.html žemiau rasite ir ryškumo zonos, bei hyperfocal paaiškinimus.
Manau, kad išmanant šiuos fokusavimo būdus ir terminus, galima geriau suprasti visą fokusavimo esmę. Pabaigai dar yra keli techniniai dalykai kuriais norėčiau pasidalinti.
- Maksimali diafragmos reikšmė – Kuo labiau priversite diafragmą – tuo didesnę ryškumo zoną pasieksite, bet yra ir kitas niuansas – šviesos difrakcija dėl privertos diafragmos. Trumpai tariant – privėrus diafragmą, šviesos kelyje atsiranda kliūtis, už kurios šviesa “užkliūna” ir sukelia vaizdo kokybės kritimą. Ta riba prasideda ties maždaug f16, todėl labiau priverti diafragmos nepatartina, šalutinis poveikis – fotografijoje vaizdas atrodys blausesnis, truputį išplaukęs.
- Nepasitikėkite objektyvų fokusavimo skale, kadangi ji ne visada rodo tiesą. Vienas iš niuansų – dauguma objektyvų pasukus fokuso žiedą iki begalybės reikšmės nesufokusuos vaizdo į begalybę, tai konstrukcijos trūkumai, begalybė paprastai bus truputį arčiau nei nurodyta skalėje. Kitas dalykas aktualus naudojant objektyvus kurie pritaikyti kito formato fotoaparatams – praktiškai dauguma senų rankinio fokusavimo objektyvų turi fokusavimo skales, tačiau jie buvo naudojami su FX formato fotoaparatais, todėl uždėjus juos ant DX formato fotoaparatų fokuso skalė gali rodyti klaidiną informaciją.
- Fokusuoti naktį fotografuojant žvaigždes, geriausia į begalybę – geriausia yra surasti šviesos šaltinį ir sufokusuoti jį naudojant AF, arba naudojant live view. Šviesos šaltinis turėtų būti gan toli, bent jau 50m.. Vėlgi priklausomai nuo diafragmos reikšmės, kuo ji mažesnė, tuo siauresnė ryškumo zona, ir tuo toliau bus fokusas į begalybę.
- Macro fotografijoje AF praktiškai nenaudojamas, dėl per daug siauros ryškumo zonos, todėl nusipirkę macro objektyvą už 2000eu, jūs gausit panašius rezultatus, kaip ir su apverstu objektyvu, kur investicija bus iki 70eu…
- Kaip ir macro fotografijoje, taip ir kitoje fotografijoje galima naudoti “focus stacking” techniką, trumpai tariant tai yra ryškumo zonų jungimas kompiuterio pagalba – turime objektą, padarome pvz 5 nuotraukas su skirtingomis to objekto sufokusuotomis vietomis, sujungiame tas nuotraukas kompiuteryje ir štai turime vieną ryškią fotografiją. Toks metodas naudojamas macro fotografijoje, praktiškai 90proc. macro nuotraukų internete yra jungtos iš kelių skirtingai sufokusuotų nuotraukų, dėl to vabalas nuo jo sparno iki kojų yra visiškai ryškus – viename kadre to užfiksuoti greičiausiai nepavyks.