11 -ka gyvenimo kąsnių

Tai jungtinis 11 – os menininkų projektas, apimantis fotografiją, tapybą bei koliažą.
2019 m. sausio mėn. prasidėjusi fotokursai.lt fotografijos pamokų sesija „Būk kūrėju“ pasiekė finišo tiesiąją. Šios grupės vedlys – lektorius fotomeninkas Iridijus Švelnys, atvedė šį dešimtuką į tikrą pergalę. Mokymų tikslas buvo asmeninė paroda. Ji ir įvyko, Liepos 3 d. 18 val. nuostabiame Babtyno-Žemaitkiemio dvare.

Jungtinio projekto vedlys – mokytojas Iridijus Švelnys

Palikimas. Nesustabdysi to kas įvyko vakar. Mes keliaujam neatsigręždami atgal. Mūsų mintys toli priekyje. Visa tai ką rasite čia, tai – ką mes paliekame užnugaryje. Pamanėm jog nieko nepalikom, to ko mums reikia – tuomet suklydom. Palikom čia gyventi Mūsų sielos dalį. Čia gyvename mes, ir nesvarbu kaip toli nuklydome nuo to ką palikome.
Fotografija man – tai savirealizacija, saviugda, savišvieta. Tai dimensija kurioje atrandu gyvenimo harmoniją, aukščiausią toleranciją.

PARODOS DARBAI

TAPATUMAS

Autorė: Ringailė Jašinskaitė

GYVENIMO MALONUMAI

Autorė: Simona Bareikytė

PASIRINKIMAS

Autorė: Reda Vaičiūnienė

RYŠYS

Autorė: Martyna Gasperavičienė

PALIKIMAI

Autorė: Iridijus Švelnys

FEMME FATALE – FATALIŠKA MOTERIS

Autorė: Alvyda Andriekutė

ATGAIVA

Autorius: Saulius Zaura

LAIKAS

Autorius: Vytis Šulinskas

NETEKTIS

Autorė: Dovilė Pakutkaitė

INFORMACINIS SRAUTAS

Autorė: Edita Škut

PARODOS AUTORIAI

Jungtinio projekto dalyvė Reda Vaičiūnienė 🌳

Tu ir šiandien savim abejojai negalėdamas pasirinkti. Taip buvo ir praeitą dieną, ir tada, kai buvai mažas svarstydavai, ar teisingai renkiesi.
Kiekviena diena amžinas pasirinkimas tarp gėrio ir blogio, tarp galiu ir nebegaliu , tarp melo ir nutylėjimo, tarp buvimo ir pasitraukimo, tarp mėlynų ar gelsvų marškinių. Kartais taip lengva pasiklysti.
O kai kada taip puikiai žinai kuris pasirinkimas tau teisingiausias, kartais net nepagalvoji, kad galima pasirinkti kitaip. Bet juk galima…
PASIRINKIMAS tavo, o aš tik stebiu kitoje objektyvo pusėje ir tylėti negaliu, jei matau ir gebu kalbėti kadrais.

Jungtinio projekto dalyvė Simona Bareikytė 🌼

Gyvenimo malonumai – lyg prieskoniai sriuboje! Kokį pasirinkti ir kiek įdėti – paprasčiausiai suvokimo klausimas. Vienas pipiras – jau aštru? O ką kalbėt apie visus dvylika! Malonumą kiekvienas suvokiame ir vertiname skirtingai. Bet visgi pats nuostabiausias dalykas visame procese – tas vidinis virpuliukas, kurį nusakyti žodžiais kartais net neįmanoma, kuriam kaskart esant kūnu bėgioja šiurpuliukai. Tuomet išnyksta ir ta mažytė skirtingo malonumo suvokimo linija, nes galutinis rezultatas užgožia viską! Šis mažas Mano gyvenimo malonumų kąsnis – tai vieno žmogaus įsikūnijimas į dvylika esybių. Apie tai galima būtų kurti ir kurti… Kadangi kaskart žvelgiant per individualumo prizmę tame atrandu ir dalelę Savęs, kitas hobis, kitas pomėgis ar veikla – tai vis naujas drabužis, naujas amplua, kuris arba tinka arba ne, bet pasimatuoti juk verta, nes nežinai kur slypi tikrasis Savęs atradimas. Tetrokštu, kad bent dalis čia pabuvojusių esybių atrastų tame savąjį malonumą, kuris ne tik paglostytų akis, bet ir suvirpintų širdis. 

Jungtinio projekto dalyvė Alvyda André 🌹

Kurdama matau pasaulį mažos mergaitės akimis, kur nėra jokių taisyklių ir griežtų linijų, kur gražios ir taisyklingos figūros yra neįdomios, o kreivi bei spalvoti personažai yra unikalūs bei daug pasakantys. Kuriami paveikslai leidžia man bent trumpam susikurti savo ramybės kampelį, leidžia visas patirtas emocijas sujungti bei lengvais teptuko potėpiais papasakoti Jums istoriją.

Femme fatale arba „Fatališka moteris“. Neapolis. Italija. 2019m. Triukšmingoje Dantės aikštėje privalu išgerti tobulos „Cappuccino“ kavos. Besimėgaujant kava, net nepajaučiau kaip žvilgsnis nukrypo praeinančios moters link. Dėmesį patraukė Jos grakštūs judesiai, užtikrintas žvilgsnis bei nepriekaištingas makiažas. Ji plaukė gatve kaip podiumu, o „Silvian Heach“ suknelė tik dar labiau pabrėžė Jos išskirtinumą. Ji spinduliavo pasitikėjimu savimi bei laisve. Visi aplink pajautė spinduliuojančią vidinę Jos charizmą ir nepajėgė atitraukti žvilgsnio.
„Kas Ji tokia? Kur Ji eina?“ – ne vienas tą minutę svarstė.
Pajutus mano žvilgsnį, Ji visiškai nesusigėdo, priešingai, sekundę žvelgė man tiesiai į akis. Gilios rudos akys, kupinos paslapties ir tvirtumo. Ji aiškiai žino, ką daro ir kas jos taikinys.
Tuomet tapo aišku, Ji – fatališka moteris.
Po minutės Femme fatale jau buvo dingus žmonių minioje, ir tik ore tvyrojęs kvepalų aromatas priminė apie Ją.

Jungtinio projekto dalyvė Martyna Gasperavičienė  🌳

Skaitmeniniame pasaulyje, kur viskas šiuo metu matuojama „laikais“ ir „emociukais“ , kur telefonų ir socialinių tinklų ekranuose deklaruojame daug gražesnį, turtingesnį, laimingesnį gyvenimą, nei jis yra iš tiesų yra, pasigendu tikrumo. 
Tikras, nesuvaidintas ryšys tarp žmonių, artimųjų, draugų, šeimos tai lyg egzotika šiame socialines medijos pasaulyje. Dažnesni prisilietimai prie slidaus ekrano, nei prie šiltos odos, tikresnės „emoji“ šypsenėlės nei skardus juoko garsas ar tikra šypsena.
Esu fotografė dirbanti savo foto studijoje, rengianti fotosesijas gamtoje, todėl kas dieną susiduriant su šeimomis, būsimomis mamomis ir vaikais patiriu nors ir trumpą, bet tikrą ir nesuvaidintą džiaugsmą, jausmą, išgyvenu kiekvieną įvykį ir smulkmeną fotosesijoje.
Šiuose mokymuose siekiau , kaip tai, ką veiki kasdien, kai fotografuoji ir užsisuki monotonijos karuselėje klientams sukurti parodos kabliuko vertus kadrus.
Tai ryšys ne tik tarp besifotografuojančiųjų bet ir tarp manęs, personažo ir žiūrovo. Pajuskime. 

Jungtinio projekto dalyvė Edita Škut 🌾

Mes visi esam pasinėrę į savo kasdienybes, bėgam, skubam ir sukamės ratu savo informaciniam sraute. Bet ar esate save stebėję iš šalies? Ar matėte kiek stipriai Jus yra „užgriuvęs“ tas informacinis srautas? Savo darbais norėjau parodyti, kad mes nuolatos esam sraute. Iš vienos pusės tai mums teikia tam tikrų privalumų. Mes esam įvykių centre, mes dalyvaujam savo mylimųjų, artimųjų, draugų gyvenimuose, bet iš kitos pusės – mes per save automatiškai ir visai nesusimąstydami praleidžiame daug bevertės informacijos. Mes dažnai esam tiek pasinėrę į informacinį srautą, jog dažnai net nepastebim kas vyksta aplink. Mes prarandame gyvenimo kokybę, gyvybinę energiją ir galbūt net sielą, kuri tampa informacijos apdorojimo robotu. Tad pakelkit akis, apsidairykit aplink ir atraskite save iš naujo.

Esu Edita Škut – tik pradedanti žengti pirmuosius žingsnius fotografijoje. Fotografija man – tai procesas, kuomet prarandu laiko nuovoką ir atitrūkstu nuo kasdienybės. Fotografijos dėka į pasaulį žiūriu „iš kito kampo“, ir ieškau to tikriausio, įdomiausio kampo, kuris paliestų žiūrovo sielą.

Jungtinio projekto dalyvė Daiva Pecionė 🌴

Leisk man pasakyti tai, ką tu pats jau senai žinai ir matai. Išgirsk triukšmą, kad suprastum, kas yra tyla..Nekovok prieš save, nustok lėkti per gyvenimo BEPROTYSTĘ ir suprask kiek LAIMĖS joje. Nejaugi reikia pajusti laimę, kad suprastum kas yra ta beprotystė? Nejaugi, kad pažinti liūdesį ir nerimą reikia keistis? Gyvenimas ne visada turi būti pilnas laimės, bet visada gali būti pilnas beprotystės.
Girdi? Manęs ji nevargina. Aš ja džiaugiuosi kiekvieną akimirką. Nes beprotystė man duota tam, kad aš įvykdyčiau tai, kuo esu įsitikinęs. Kiekvieną kartą, kai galvoju , kad man draudžiama patirti laimę, aš pasineriu į ją..
Ši diena daugiau nebepasikartos. Sulaužyk taisykles. o dabar eik, ir pasitik ją pats.

Jungtinio projekto dalyvė Dovilė Pakutkaitė 🌿

Gyvenimas neįmanomas be praradimų ir netekčių. Nėra tokių svertų, kuriais galėtume pamatuoti skausmą. Skausmas toks, nuo kurio užšąla smegenys, kai gelia visą kūną, o širdies vietoje atsiranda juodoji skylė. Kai nebėra prasmės gyventi. Žinau, ką reiškia, kai išduoda. Momentas kai išnyksta pasaulis o vidus sprogsta lyg Černobylio elektrinė. Netenki savęs. Tu miršti viduje. Esi gyvas numirėlis. Ir kiek mūsų? Mirusių sielų…

Jungtinio projekto dalyvė Ringaile Jašinskaitė 🥀

Fotografiją dar tik jaukinuosi, dar ieškau savęs. Man ji – malonus laisvalaikio pomėgis ir būdas sustabdyti akimirką: juk viskas gyvenime labai greitai keičiasi, yra trapu ir labai laikina. Mane domina studijinė fotografija, fokusas – gyvūnai.
Labai džiaugiuosi, kad man „Būk Kūrėjas“ projekte pavyko apjungti du didžiausius savo pomėgius: šunis ir fotografiją. Tai mano pirmasis fotografijos projektas. Tikiu, kad tai tik pradžia ir iš to išaugs kažkas gražaus ir prasmingo.
Savo darbais siekiau perteikti fotografuojamų keturkojų charakterį, atskleisti kokios skirtingos „asmenybės“ slypi už žvilgančio gyvūno kailio bei parodyti, koks jis visgi yra panašus į su savo šeimininką.

„TAPATUMAI“, 2019.

ŠUNYS. Mūsų mažieji draugai ir patys tikriausi šeimos nariai. Kiek emocijų jie gali išreikšti savo kūno kalba! Ir kokie jie panašus į mus, žmones! Trys triptikai. Trys šunys. Trys charakteriai: ramumas, aktorystė, paklusnumas. Viskas taip artima ir taip tapatu.

Jungtinio projekto dalyvis Saulius Zaura 🍂

Fotografija visad buvo kažkur netoliese: tėvuko pasakojimuose ir nespalvotų nuotraukų pilnuose stalčiuose, dar mokyklos laikais už vasaros uždarbius ir sutaupytus kišenpinigius įsirengtoje studijoje, įamžintuose svarbių įvykių ar švenčių akimirkose kuriuose likau kitapus kadro… Fotografija visad žavėjo savo mistiška galia sustabdyti laiką, paprastus, elementarius dalykus paversti reikšmingiausiais tą akimirką. Kurti ir pasakoti istorijas. Tyrinėti nematytus ir neatrastus pasaulius. Galia ir atsakomybė nepažeisti pusiausvyros ir pasidalinti atradimais. Į tokį pasaulį įžengiau… tiksliau įskridau prieš penketą metų pirmą syk bepilote skraidykle pakėlęs kamerą nuo žemės. Tikroji mistika apima pamiršus ant žemės paliktą kūną ir žvelgiant žemyn iš pusės kilometro aukščio į Šventosios vingius po apačia plevenant ryto Saulės paauksuotiems lengviems vėjelio genamiems debesėliams.. Pasaulį, kuriame istorijas pasakoja šešėliai. Pasaulį, iš kurio niekada nežinai ko tikėtis, nesijauti menininku ar juo labiau kūrėju, nes nė sekundei neapleidžia nuostaba ir jausmas, jog Kūrėjo čia jau būta… Mano misija tik pastebėti ir mažais ar didesniais kąsneliais fiksuoti bei perkelti tą harmoniją, ramybę ir ATGAIVĄ ant drobės.

Jungtinio projekto dalyvis Vytis Šulinskas 🌵

Nuo gimimo foto popierius, ryškalai, pilnos spintos nuotraukų, penkerių metų vaikui padovanotas pirmas Agat fotoaparatas kuris, deja, neišliko iki šių dienų, bet atsiminimai stiprūs. Nesuprantu kaip taip įmanoma, bet manau, kad meilė fotografijai – įrašyta genuose. Kaip bebūtų keista, tik po daugelio metųsupratau jog fotografija mano gyvenime užima labai svarbų vaidmenį. Visai netikėtai ji sujungė mane ir žmoną, leido pažinti dėdę, kuris man toks artimas, kad dažnai jame pradedu matyt save. Kartais atrodytų, kad gyvenimo stabdymas akimis turi liautis, bet ne, tik stiprėja ir be to jau nebegaliu. Kišenėje guli fotoaparatas visada pasiruošęs ir keliauja su manim. Daugybė eksperimentų, ne iki galo išpildytų serijų, neriu į foto pasaulį ir tai yra mano pasaulis. Jei kas jo nesupranta tai nesupras ir manęs. Uždarau miesto vartus ir išvažiuoju į kaimą. Va čia nuvaliau dulkes nuo minčių ir pradėjau naują kūrybos etapą, „kvėpuoju“.

Susipažinus su manim, kviečiu susipažinti su vienu iš mano kūrybinių projektų.

LAIKAS

Ar pastebėjote, kad gyvenimas dažnai susideda iš laukimo? Vaikystėje laukiame, kol užaugsime, vėliau – kol pabaigsime mokslus, tuomet laukiame savo žmogaus, vaikų, vėliau anūkų… Kasdienybė kupina ateities planavimo. Net jei šiandien nesame patenkinti savo gyvenimu, tikimės ir laukiame, kad ateityje bus geriau. O kiek dėmesio skiriame dabarčiai – laikui, kai iš tiesų gyvename? Prasmingai išgyventas dabarties momentas, kai suprantame dabarties išgyvenimą ir jį įsisąmoniname, augina mūsų asmenybę, leidžia pajausti vidinę harmoniją. Net jei dabartis nėra maloni, kelianti daug skausmo, pykčio ar kitų neigiamų jausmų – svarbu mokytis joje išbūti, išjausti, įsiklausyti į save, išgyventi. Nekaupti ir nenukišti į gilius pasąmonės klodus, susitikti akis į akį su savimi, tokiu, koks esate, su visais savo jausmais.

Tai nereiškia, kad reikia stengtis kiekvieną akimirką užpildyti veiksmais, daug lakstyti, skubėti. Priešingai – aš galiu tiesiog būti budrus ir mėginti pajusti situaciją, kurioje esu. Suprasti, ką ji man reiškia, ką ji duoda, kokią žinią man ir apie mane ji neša. Sugebėti sustoti ir perskaityti visą informaciją apie save dabartyje, išgyventi laiką autentiškai. Deja, šių dienų žmogus dažniau bėga nuo dabarties, gyvena praeitimi, ateitimi ir nepaliauja žvilgčioti į laikrodį

Nors laikas yra objektyvus (rodomas laikrodžio rodyklių), kiekvienas žmogus jį išgyvena ir supranta subjektyviai. Tačiau dažniausiai subjektyvų laiko suvokimą laikome antraeiliu ir nesvarbiu, todėl nesigiliname ir neanalizuojame jo reikšmės mūsų gyvenime, neišgyvename jo autentiškai. Dėl to – labai daug prarandame. Stebėdami savo subjektyvius laiko išgyvenimus, galime geriau pažinti save, išvengti įvairių nuoskaudų, neigiamų jausmų sankaupų ir atrasti daugiau prasmės bei džiaugsmo kasdienybėje. Kad būtų lengviau atpažinti ir išgyventi šiuos gyvenimo momentus. Kiekvienas laiko išgyvenimas yra didingas ir svarbus.