Graži fotografija – dažno fotografo siekiamybė. Dėl to perkami fotoaparatai, jų priedai, dėl to praleidžiama daug laiko koreguojant fotografijas. kadangi pats orientuojuosi į peizažų fotografiją, tai šiame straipsnelyje aptarsiu pagrindinius peizažo fotografijos principus, apie kompoziciją kol kas nerašysiu, rašysiu tik apie 2 pagrindinius peizažo fotografijai svarbius kriterijus. Tai HDR fotografija ir fotografavimui skirti filtrai, kokia jų sąsaja tarpusavyje ir kam skirti fotografijos filtrai.
Iš dalies tai du skirtingi dalykai, HDR, arba didelis dinaminis diapazonas (išvertus iš anglų kalbos, high dynamic range), sąvoka nusakanti nuotraukos detalumą. Na kad būtų galima įsivaizduoti štai pavyzdys.
Dažniausiai taip nutinka, kai fotografuojama kontrastingo apšvietimo sąlygomis – šviečiant ryškiai saulei, vidurdienį, fotografuojant miške pro medžius krentančią šviesą ir panašiai, trumpai tariant, kai viename kadre siekiama išgauti ir labai tamsius plotus ir labai šviesius plotus. Skirtingi fotoaparatai, skirtingai reguoja į tokį kontrastą – jie turi skirtingą dinaminį depazoną, brangesni fotoaparatai tokiose sąlygose tvarkosi geriau – pigesni prasčiau. Bet juk galima koreguoti photoshope, ar naudojant kitą koregavimo programą? – Taip, tačiau ne visuomet pavyksta iš tų plotų išgauti pakankamai informacijos. Visiškai baltas plotas, arba visiškai juodas plotas nuotraukoje, trumpai tariant yra plotas, kuris neturi jokios informacijos – nesvarbu kiek jūs tamsinsite pateiktoje nuotraukoje esančią “baltą dėmę” esančią viršutiniame dešiniame kampe, ji vis vien bus balta dėmė, tik šiek tiek keisis jos atspalvis, mes ten nematysi, nei dangaus, nei medžių viršūnių, nes paprasčiausiai per didelis patekusios į sensorių šviesos kiekis, tas detales iš to ploto užgožė. Mums reikia kontrastingų vietų, kurios galėtų fotografijoje išskirti formas, ar spalvas, pagal kurias mūsų akis ir smegenys suvoks, jog ten yra kažkoks objektas – pvz medžio šaka, ar debesis. Jeigu kontrastai labai ryškūs – detalių yra mažai, arba jos atrodo netikroviškai, pateiktame pavyzdyje, mes galime aiškiai matyti medžius, krūmus, lapus, taką. Tačiau, medžių žievės tekstūros, esančios ant tolimesnių medžių, pranyksta juodos spalvos plotuose – reiškiasi, kontrastas tam tikrose nuotraukos vietose yra per didelis, trūksta šešėliuose esančios informacijos. Visa tai yra mažo dinaminio depazono pasekmė ir kuo jis mažesnis, tuo prastesnė nuotraukų kokybė – tikriausiai visi esame bande fotografuoti saulėlydį ir pastebėjome, kad jeigu, fotografijoje prioritetą skiriame dangaus grožiui, tai nuotraukoje matomas tik dangus, o žemė ir aplink mus esantys objektai dažnu atveju lieka juodi ir nuotraukoje matosi tik juodi horizonto kontūrai, na o jeigu prioritetą suteikiame objektams aplink mus, tai nuotraukoje dangus būna praktiškai baltas, arba toks ryškus, kad jame neįžiūrima nieko apart didelio saulės “kliopso” ir aplink jį esančių kontrastingų ryškių spalvų plėmų. Ką daryti? – Didinti dinaminį depazoną, kaip tą daryti??
Šiuolaikinė fotografija mums suteikia daug naujų galimybių. Skaitmeninių failų atsiradimas suteikė begales galimybių, greitam ir sąlyginai paprastam koregavimui, kuriuo dabar gali užsiimti visi, kurie šiek tiek domisi fotografija. Galimi įvairūs fotografijos koregavimo metodai, vieni jų gana paprasti, kiti sudėtingi tačiau gebantys suteikti žymiai geresniu rezultatus. Žinoma, koregavimo galimybes lemia fotografavimo technika – iš prastos nuotraukos neišeis ištraukti daug informacijos reikalingos korekcijoms atlikti. Su skaitmenine fotografija į sceną įžengia ir taip vadinamoji HDR fotografija, kurios tikslas vienoje nuotraukoje užfiksuoti praktiškai visą įmanomą dinaminį depazoną tuo metu pasiekiamą toje vietoje ir tų sąlygų dėka. Kaip žinome visos fotografijos yra sudarytos galima sakyti iš 3 elementų – tai highlights (šviesūs plotai), midtones (vidutinio šviesumo plotai) ir shadows ( tamsūs plotai, šešėliai) šios trys zonos yra kiekvienoje fotografijoje ir būtent dėl jų fotoaparatams iškyla problemų. Norint nuotraukoje užfiksuoti vieną zoną, neišvengiamai kenčia kita ir atvirkščiai. HDR fotografijos metu, yra daromi 3 ar daugiau kadrų, skirtų kiekvienos zonos detaliam nufotografavimui – pvz 1 nuotrauka daroma su ilgu išlaikymų, kad joje matytųsi tamsiuose plotuose esančios detalės, kita nuotrauka daroma vidutiniu išlaikymu – vidutinio šviesumo plotams, na ir trečia mažu išlaikymu, kad ryškūs plotai nebūtų tokie ryškūs. Grįžus namo, šios 3 nuotraukos įkialiamos į kompiuterį ir apdorojamos. koregavimo programos iš kiekvienos fotografijos paima tas vietas, kuriose matoma daugiausiai detalių ir jas sujungia į vieną visumą – taip gaunama viena HDR fotografija – fotografija išsiskiria tuo, kad joje matomas detalesnis vaizdas, tiek šviesūs tiek tamsūs plotai įgauna detalumą – trumpai tariant vaizdas artimas tam kurį mato mūsų akys. Galimos tolimesnės koregacijos ryškinant spalvas, didinant kontrastą, gerinant detalumą ir t.t. Įmanomas įvairus galutinis nuotraukos variantas.
Štai tokia HDR fotografiją pavyko užfiksuoti, naudojant 3 nuotraukas ir vėliau jas koreguojant photoshope esančią HDR funkcija, bei atliekant tolimesnį spalvų koregavimą. koregavau pagal šį metodą – labai puikus metodas atveriantis dideles koregavimo galimybes.
https://www.youtube.com/watch?v=QMBvcj9Xilg
Norint padidinti koregavimo galimybes, būtina fotografuoti .raw formatu, kadangi šis formatas ženkliai padidina informacijos kiekį esantį vienoje fotografijoje, tiksliau šis formatas nesuspaudžia fotografavimo metu užfiksuotos informacijos, kaip tą daro JPEG formatas, kuris galima sakyti, nėra skirtas koregavimui. jeigu JPEG formatu nufotografuota nuotrauka “Sveria” iki 10mb, tai .raw formatu padaryta nuotrauka “sveria” jau 25-30mb. Taigi galima teigti, kad .raw formatu padarytose nuotraukose užfiksuojama 2-3x daugiau informacijos.
Daugiau info apie tai kas yra HDR, galima rasti Wikipedijoje: http://en.wikipedia.org/wiki/High-dynamic-range_imaging
O prie ko čia filtrai?? Ne… Aš jų nepamiršau. Filtrai – tai HDR pakaitalas, atminkime, kad juostinės fotografijos laikais, niekas negalėjo įsivaizduoti, kad bus sukurta dėžutė, kurioje bus galima sujungt N nuotraukų į vieną nuotrauką, kurios detalumas bus lygus tų N nuotraukų detalumui. Bet juk kažkaip apšvietimą fotografijoje išlyginti juk reikėjo.. Taigi atsirado filtrai. populiariausi iš jų yra GND, polirizacinis, spalvų filtrai, bei visi kiti – IR, ND ir t.t.
GND filtro paskirtis gana paprasta – sulyginti dangaus ir žemės apšvietimą, GND filtras – tai stikliukas padalintas į dvi dalis, viena jų tamsi, kita permatoma. Pritvirtintas prie objektyvo, taip, kad tamsi dalis uždengtų dangų, šis filtras tiesiog patamsina dangų, nepatamsindamas žemės. tokiu būdu galima sulyginti apšvietimą, arba trumpai tariant – padidinti nuotraukos dinaminį depazoną.
Poliarizacinis filtras – naikina atspindžius nuo stiklų, nuo kitų lygių paviršių, taip pat nuo vandens, todėl fotografuojant vandens paviršių, dažnai matomas ir vandens telkinio dugnas. Taip pat filtras tamsina (maždaug -1,5ev ribose), dėl to dangus pro jį atrodo mėlynesnis, o debesys dangaus fone labiau išskirti.
Spalviniai filtrai – vėlgi populiariausi buvo juostos laikais, kuomet negalėjai įsijungti photoshopo ir užmesti ant nuotraukos “gradiant mapo, ar photo filter suoksnių”
ND – Taip tamsinantis filtras, kuris tamsina visą kadrą (priešingai nei GND), šiuo metu itin populiarus daiktas, tarp peizažus fotografuojančių fotografų. Filtro paskirtis – sumažinti patenkančios šviesos kiekį, o tai leidžia fotografuoti dieną naudojant ilgus išlaikymus, ilgi išlaikymai gali jūsų nuotraukose pradanginti žmones, kurie taip dažnai maišosis fotografuojant mieste. ilgas išlaikymas sulieja debesis, judantį vandenį ilgas išlaikymas paverčia šilkiniu. Taip pat saulėlydžio/saulėtekio metu kintančias spalvas ilgas išlaikymas geba savotiškai “sumaišyti”. Dauguma peizažo fotografų neapsieina, be ND1000 ar panašaus stiprumo filtrų. Tiesa, verta paminėti, kad fotografuojant ilgu išlaikymu, taip pat atsiranda ir išdegusio dangaus/juodos žemės problema, todėl naudojant ND filtrą, patartina kartu su juo naudoti ir GND filtrą.
Nuotrauka daryta naudojant tik ND1000 filtrą ir fotografuojant maždaug 40s išlaikymu – kaip matome, nuotraukoje matosi debesų judėjimas, pirmas planas išsiliejęs, nes ledą judino po juo esantis vanduo. Be GND filtro koregavimo metu yra sunkiau iš nuotraukos ištraukti pakankamai daug detalių – tamsūs plotai, vis dar yra per tamsūs (horizonto linija).
Daugiau informacijos apie skirtingus fotografijoje naudojamus filtrus, jų rūšis ir paskirtį galima perskaityti puikiame Lietuviškame straipsnyje –http://www.efoto.lt/apie_fototechnika/fotografiniai_filtrai
